Vaikiški žaidimai

Tarp žaidimų ir vaidinimų:

Kodėl vaikiški žaidimai skatina asmenybės raidą? Vaikai pasaulį pažįsta žaisdami. Dar kūdikystėje jie susigalvoja savotiškus pažinimo žaidimus, kiekviena diena jiems tarsi naujas žaidimas. Kaip dar galime paaiškinti šį žaidimo fenomeną?  Galbūt žaidimus, galime prilyginti savotiškam gyvenimo spektakliui, vaidinimams su specifiniais tikslais ir rezultatais. Žaisdami vaikai išmoksta pralaimėti ir laimėti, jei įgyja tam tikrus įgūdžius ir auga kaip žaismingos asmenybės. Juk daug lengviau gyventi, kai į pasaulį žiūrime kaip į spektaklį, arba žaidimą. Kartais vaikai sugalvoja savo pačių žaidimus ir taisykles ir naudojasi visiškai ne žaidimams tinkamomis priemonėmis. Vis tik žaidimas buitiniais daiktais skatina jų kūrybiškumą ir individualumą. Jei tėvai leidžia vaikams žaisti tik tam skirtais daiktais, jie apriboja vaiko galimybė savarankiškai pažinti pasaulį. Juk būtent per daiktus ir santykius su jais vaikas išmoksta tam tiks gyvenimo žaidimų taisykles.  Suaugusieji jau žaidžia be taisyklių, arba tiesiog prisitaiko prie socialiai  priimtinų scenarijų.

Nuo gyvenimiškų įgūdžių iki terapijos ir kūrybos:

Tėvai, pedagogai ir psichologai skirtingai žvelgia į žaidimus bei jų įtaką vaiko raidoje. Apie virtualius-kompiuterinius žaidimus visuomenėje kalbama gana negatyviai, tačiau pats žaidimo principas ir fenomenas įvairiomis formomis, jau nuo žmonijos pradžios, skatino ir vis dar skatina vaiko psichologinė, net ir fizinę raidą.  Tačiau svarbu suvokti, kad žaidimas vaikui nėra priverstinė veikla ar darbas, bet būdas vystyti meniškumą, kūrybiškumą bei pažinti aplinkinį pasaulį. Todėl žaidimas turi būti suvokiamas kaip kūrybos ir asmenybės išraiškos būdas. Ilgainiui auganti ir besivystanti asmenybė, tam tikras žaidimo formas, gali pritaikyti sąmoningai meninei ir kūrybinei veikai.  Vaikai savanoriškai laisvai ir intuityviai renkasi žaidimus. Tokiu būdu jie bando susikurti palankią ir saugią erdvė pažinti aplinką ir save.

Kai kurie vaikiški žaidimai yra labai praktiški ir gali padėti vaikams įgyti svarbius gyvenimiškus įgūdžius. Taip pat žaidimas gali tapti viena iš terapijos formų, taikomų sutrikusios raidos vaikams. Žinoma reikia suvokti, jog žaidimas neturi virsti priverstine veikla, o atvirkščiai laisvai motyvuoti vaikus. Vis tik vaikas nesuvokia žaidimo kaip rezultato siekimo. Būtent vaikystėje mes mėgaujamės pačiu žaidimo procesu. Žaisdami jie tiria aplinką, daiktus ir suvokia kaip jie veikia. Nors socializacijos eigoje buvo suformuotos tam tikros  žaidimų taisyklės, vaikai nepaiso jų ir suteikia savo veiklai individualią prasmę. Svarbu, kad vaikas pats būtų atsakingas už žaidimą ir jo eigą. Tik vaikai supranta savo žaidimus ir sukuria jiems taisykles. Suaugusių akimis, kai kuri veikla net nepanaši į žaidimą.

Ankstyvieji vaikiški žaidimai ir vaikystė užimta panašia veikla skatina naujų įgūdžių vystymą, tam tikrų vertybių susiformavimą ir patirties įgijimą. Vaikiški žaidimai yra svarbūs dar tik besivystančios asmenybės motoriniams sugebėjimas, kalbai, protui ir vaizduotei. Tik per žaidimą vaikai suvokia elgesio noras, vertybes bei gyvenimo taisykles.  Besivystančiam vaikui itin svarbūs žaidimai. Todėl svarbu neversti ir neriboti jų pažinimo per žaidimą.

Socialiniai vaidinimai ir vaidmenų apsikeitimas:

Vis tik žaidimas ankstyvoje vaikystėje nėra tik malonumas, bet ir sudėtinga  psichologinė bei fizinė veikla. Kūdikystėje vaikiški žaidimai būna gana ekscentriški,  tačiau tik besivystant ir augant jie įgauna socialinę prasmę. Žaisdami su kitai vaikais jie mokosi jausti, pažinti ir suprasti socialinius santykius. Dažniausiai jie renkasi vadinamuosius vaidmenų žaidimus. Pasiskirstydami tam tikrais vaidmenimis, kaip tėčio arba mamos, jie žaidžia šeimos žaidimus. Tai žinoma simboliškas šeimos kūrimas,  tačiau visi vaikai pereina šia vaidmenų ir vaidinimų stadiją. Tik tokiu būdu jie geba pažinti lytinius skirtumus ir pamažu socializuotis pagal tam tikrus vaidmenų modelius. Per vaidmenis jie išmoksta tam tikras sąvokas, geba išreikšti jausmus bei išgyvena baimes. Tik saugiose žaidimo sąlygose jei gali persikūnyti į savo baimės objektus bei būtybes. Tik žaidimo sąlygose vaikai saugiai gali valdyti savo baimes ir pyktį.  Nors suaugusieji į kai kuriuos vaikų žaidimus žvelgia neigiamai, jiems reikia suvokti, kad tik vaidindami ir žaisdami su savo baimėmis vaikai gali išmokti socialines taisykles.

Kodėl vaikai žaidžia?

 Apie pažinimo svarbą per žaidimus ir  vaiko raidą jau kalbėjome. Tačiau kodėl vaikai žaidžia ir kas juos skatina žaisti. Viena iš žaidimo skatinimo priežasčių, tai malonumo siekimas. Turbūt malonumo siekiams yra prigimtinis ir jis lydi žmogų visa jo gyvenimą. Nors gyvenime susidurdami su tam tikrais sunkumai mes stipriai išgyvename, vaikai į sunkumus žvelgia gana pozityviai ir oportunistiškai. Klaidos ir iššūkiai vaikams suteikia džiaugsmą. Vaikai stengiasi įveikti visas kliūtis ir laimėti. Kliūtys vaikiškuose žaidimuose netgi būtinos. Vaikiški žaidimai be kliūčių ilgainiui tampa rutina, jei nusibosta ir tampa betiksliai. Vaikai žaidžia norėdami išspręsti tam tikrą problemą ir surasti sprendimo būdą. Būtent tokio pobūdžio žaidimai visapusiškai lavina besivystančia  ir savimi patenkintą asmenybę.

Vaikiški žaidimai taip pat labai svarbūs psichologinei asmenybės raidai. Žaidimas, tai pati patogiausia ir palankiausia forma besivystančiai asmenybei. Nors tėvai bei pedagogai užduoda vaikams vis sudėtingesnes užduotis, pačias sudėtingiausias užduotis bei žaidimus sugalvoja bei renkasi pats vaikas. Vaikas sąmoningai pats renkasi žaidimą kaip tobulėjimo formą. Pažindamas ir žaisdamas vaikosi sparčiau vystosi.

Būtent per pažinimą ir esminių gebėjimų vystymą vaikas bando įsilieti į visuomenę ir tapti jos dalimi. Taigi žaidimas yra ne tik asmenybės raidos, bet ir socializacijos būdas. Tarpusavyje bendraudami ir žaisdami vaikai prisitaiko prie socialinių sąlygų bei mokosi būti visuomenės dalimi. Per žaidimus vaikai išmoksta vadovautis taisyklėmis bei patys jas sukurti. Per žaidimus vaikai mokosi tam tikrų moralinių koncepcijų. Jei sužino, kas yra teisinga, padoru bei kaip reikia dalintis. Žaidimai ir tam tikros jų sąlygos padeda vaikams lengviau bendrauti, adaptuotis ir tobulinti savo fizinius, intelektinius ir socialinius sugebėjimus.

Sociologai ne kartą bandė ištirti kaip žaidimus renkasi vaikai? Visų pirma jie bandė suvokti kaip tam tikri žaidimai paveikia vaiko asmenybės raidą. Būtent intuityvumas ir savo įgūdžių išbandymas motyvuoja vaikų žaidimo pasirinkimą.  Žinoma negalima per prievartą versti vaikus žaisti tam tikrus žaidimus. Todėl svarbu, kad vaikai galėtų rinktis savarankiškai. Būtent per žaidimus vaikai išpildo savo nugyvendintus poreikius bei troškimus. Kartais vaikus sužavi tam tikra suaugusių veikla, meniniai pasirodymai ir jie bando atkartoti tos veiklos principus ir paversti juos žaidimu. Mėgdžiojimas ir kartojimas būdingas visiems vaikams, tačiau šis žaidimo pasirinkimo principas išryškėja tik trečiaisiais gyvenimo metais. Žaidimas išsivysto iš vaizduotės bei  ją skatina.

Svarbu suvokti, jog žaisdami vaikai susikuria savas sąlygas bei įsivaizduojamas erdves. Žinoma vaikai žaidžia ne mąstydami, bet intuityviai žaisdami.  Būtent per žaidimą vaikai ugdo ir lavina savo vaizduotę bei mąstymą. Per žaidimus vaikai išmoksta apibendrinti ir kurti. Būtent dėl žaidimų, vaikai ateityje gali visapusiškai prisitaikyti prie socialinių sąlygų bei taisyklių.

Žinoma ilgainiui žaidimas yra paverčiamas ne savarankiška ir intuityvia veikla, bet tam tikra pedagogine priemone. Tačiau kiek tokia priemonė yra veiksminga, jei vaikas pats nesirenka ir vaikiški žaidimai tampa kone privalomu darbu. Tik leisdami vaikams laisvai rinkti ir rodyti iniciatyvą, galėsime suvokti kaip vaikai renkasi žaidimus. Tėvai norėdami praleisti laika su vaikais jų neauklėdami, turi išmokti žaisti pagal jų taisykles.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>